KAM TEKO PAPARČIO ŽIEDAS

             Ir tikrai už lango buvo šviesu, saulė jau turėjo būti aukštokai pakilusi, tačiau nemaniau, kad būtų po vidurdienio. Šalia lovos, kurioje aš gulėjau, ant kėdės buvo sukabinti visi mano rūbai… 
            Greitai pasigriebiau savo trikotažinius marškinius, užsimaukšlinau ant jų megztinį, po to įsliuogiau į džinsus. 
            Dar nebuvau baigusi rengtis, kai išgirdau kažką lipant laiptais. Tai buvo vyriškio žingsniai. Įėjo Edgaras, kai aš sėdėjau ant lovos pakraščio ir moviausi kojines. 
            – Labas rytas! – Jis priėjo prie lango ir plačiai atidengė užuolaidas.

            – Labas, – aš nenutraukiau pradėto proceso.

            – Tai policijoje yra tau byla! – triumfuojančiai paskelbė jis.

            – O sakai “labas rytas”. Tu liepei iškviesti tą policiją?

            – Aš. Bet tai esmės nekeičia. Jie vis tiek registravo tai kaip įsilaužimą.

            – Betgi juostą tu atsiėmei? 

             – Kas tau sakė?

            – Vadinasi, atsiėmei.

            – Kaip miegojai? – jis pabandė pakeisti temą.

            – Oi šunsnukiai jūs visi! Šlamšto vis į mane privaro, o po to klausia – ar gerai miegojai – su ironija pamėgdžiojau jo balsą.

            – O kodėl daugiskaita? Tau ką, ne pirmą sykį taip miegot tenka? – lyg ir nustebo jis.

            – Tame tai ir įdomumas – prieš trejetą mėnesių dar ne to teko paragauti…

            – Ak štai kaip! – dar nebaigus man šnekėti sušuko Edgaras. – Eik namo! Aš tau ryt paskambinsiu.

            – Kam to reikia?

            – Eik ir neklausinėk. Tu dabar bedarbė? Bedarbė. Aš ryt pasakysiu ką nors dėl darbo.

            Aš truktelėjau pečiais, atsistojau, susirinkau paskutinius daiktus ir išėjau iš kambario. Miegojau, pasirodo, antrame aukšte. Nulipau žemyn ir patekau į ta pačią svetainę, iš kurios kelią aš jau žinojau. Lauko durys buvo neužrakintos.

Lauke baigiau sagstytis striukę. Diena buvo apniukusi, dangus lygiai pilkas, bet neatrodė, kad ruoštųsi lyti. Gatvelė, kurioje stovėjo tas namas rėmėsi į kitą su didesniu eismu. Kiek paėjėjusi, atsisukau ir pamačiau atriedantį autobusą. Nubėgau į priekį, autobusas, aišku, aplenkė, bet netoliese pastebėjau stotelę ir, kol jis stovėjo, pavijusi spėjau įlipti. Centre persėdau.

            Namie radau Ados raštelį:

                                                Emile,

            Grįžusi paskambink pertraukos metu, nes  aš jaudinuosi.

                                                                       Ada

            Žvilgtelėjau į laikrodį 12⁴⁶. Pertrauka. Susukau. 
           – Alio! – atsiliepė ponia Ada. 
            – Čia aš. Dabar galit nebesijaudinti. 
            – Ačiū Dievui! Aš visas pertraukas prie telefono prasėdėjau. Vakare paskambino ponas kažkoks, – ji šnekėjo greitai ir susijaudinusiai. – Pasakė, kad tu namo negrįši. Klausiu, kas jai, sako, nieko. Sakau: duokit pašnekėti, sako, ji miega. Ir padėjo ragelį. Nieko nesupratau. Kaip ten buvo? 
            – Aš ir pati nelabai supratau. O tuo labiau telefonu nenoriu šnekėti apie tai. 
            – Gerai. Svarbiausia tu namie. Aš čia valgykloje nupirkau šio–to valgomo vakarienei, taip kad gali į parduotuvę neiti. Jau skambina į pamoką. Sudie! 
            Vos spėjau padėti ragelį, kaip jis vėl suskambo. 
            – Nutariau dar šiandien paskambinti. Gerai būtų, kad ateitum. Darbas nesunkus. Beveik mašininkės ar operatorės, bet man reik truputį gudresnės nei aš turiu. 
            – O kodėl jūs nutarėte, kad jau aš tai būsiu gudresnė? – paklausiau pažinusi pono Edgaro balsą. 
            – Cha, aš jau buvau pas tavo paskutinį viršininką, jis daug apie tave pasakojo. Aš tau duosiu gerą atlyginimą triskart tiek, kiek tu gavai pas jį. Jei šiandien sugalvosi, ateiti apsižiūrėti – lauksiu tavęs pusę penkių, – ir pasakė adresą. Centre. O baigė pokalbį vėl gąsdinimu: – Geriau sutik. Kai būsi mano pavaldinė man nebus pagundos tave už aną sodinti…– aš supykau ir padėjau ragelį. 
            Atrodo mane galima suvilioti pinigais. Aš visą dieną neradau sau vietos. “Triskart tiek negu prieš tai! Bet gi tai toks lobis…”

               * * * 

             Aš tada nuėjau pas jį dirbti. Vesdavau į kompiuterį tekstus, paleisdavau programą, su slaptažodžiu, kurį tik aš žinojau. Mašina tuos tekstus užšifruodavo. Originalus naikindavome. Poną Edgarą, kas mane labai džiugino, matydavau labai retai. Kolektyvas buvo mažas, bet linksmas, visi turėjom po kabinetėlį ir po vieną telefoną dviems. Kaimyniniame kabinete, už sienos sėdėjo Valdas. Jo kabinetas buvo didesnis, jis krapšto kažkokius aparatus, todėl paprašė, kad telefoną kelčiau aš ir pastuksenčiau į sieną jei kas skambins jam.

            Mūsų telefonas skambėdavo dažnai, bet beveik visuomet klausdavo Valdo. Jam skambindavo brolis, o kartais draugai. Brolio balsą pradėjau atpažinti iš pirmų žodžių, o žodžių jis pasakydavo daug: visuomet imdavo klausinėti kaip sekasi, kaip gyvenimas, kaip darbas. Aš jau pabelsdavau Valdui, o jo brolis vis dar tuščiažodžiaudavo nekreipdamas dėmesio į mano skurdžius atsakymus. Valdas su broliu, o jo vardas Valteris, gyveno nuosavame name, netoli nuo miesto, prie ežero. Jie turėjo ten ir gražią pirtelę.

            Kartais Valteris ateidavo pas brolį į darbą ir kažkodėl įsiverždavo į mano kambarį. Jis imdavo žerti komplimentus ir atsiprašinėti, o tik po to aplankydavo savo brolį. Ir taip būdavo kiekvieną jo apsilankymą. Su juo buvo malonu bendrauti, nors jis buvo maždaug mano ūgio, akiniuotas, nelabai gražus trisdešimt penkerių metų vyriškis, bet nebuvo “lepšis”.

            Vieną kartą Valteris atėjo, kai Valdo nebuvo darbe. Jis paklebino brolio kambario duris ir nesulaukęs atsakymo atėjo pas mane. Paklausinėjęs apie brolį (kodėl jo nėra, kur jis išėjo?) ir negavęs iš manęs jokio atsakymo, jis pasiklausė, ar galės čia palaukti. Man jis netrukdė, todėl aš leidau jam pasėdėti mano kabinete.

            Gal po ketvirčio valandos, kai aš atsistojau padėti popierius, jis irgi atsistojo, ištraukė iš kišenės mažą juodą dėžutę, ir duodamas ją man tarė:

            – Čia tau.

            Mes buvom pakankamai pažįstami, kad galėtumėm nevaržomi bendrauti, bet nepakankamai, kad galėtumėm keistis dovanomis. Aš žvilgterėjau į dėžutę – joje buvo prancūziški kvepalai. “Aš turbūt negaliu priimti jos…”– tokia buvo pirma mano mintis, kai aš paėmiau apžiūrėti dovaną, bet aš negalėjau jos atsisakyti.

            – Ačiū.

            – Tik tiek?

            – Atleisk aš nemoku dėkoti.– ir apsisukau padėti dėžutę į spintą, kad jos nematytų pašalinės akys.

            Jis suėmė mane už liemens.

            – Tai gal mes galėtumėme kur nors kitur susitikti, aš tave pamokinčiau? – jo balsas skambėjo labai saldžiai.

             Aš atsisukau jo glėbyje ir tarusi:

            – Kol kas – ne. – lengvai jį atstūmiau.

            Jis lyg susinepatogino, apsisuko ir išėjo. Aš patraukiau pečiais, ir, visai to nesigailėdama, pagalvojau, kad jis daugiau čia neateis.

            Tačiau, net valandai nepraėjus, jis įbėgo pas mane su puokšte kvepiančių gėlių ir išpyškino:

            – Persiprašau, kad taip staigiai išbėgau, bet gi prisiminiau, jog susitariau su broliu susitikti priešais, kavinėje…– padėjo ant stalo gėles ir vėl dingo anapus durų.

            Rytojaus popietę Valdas įkišęs galvą į mano kambarį paprašė: 
            – Pasakyk, jei manęs kas klaus, kad aš pas gydytoją.

            Jo niekam taip ir nereikėjo iki darbo pabaigos. Aš nutvarkiau stalą, išjungiau kompiuterį, jau dėjausi savo daiktus į rankinuką, kai atsidarė durys ir neskubėdamas įėjo Valteris.

            – Mano brolio nėra?.. – lyg tarp kitko paklausė ir atsisėdo ant kėdės prie mano stalo. Po to pamatęs, kad aš velkuosi:

            – Jau išeini?

            – Išeinu. Ir tau patarčiau, – ir pajuokavau – nes užrakinsiu.

            – Aš su mašina. Galiu pavežti.– Jis atsistojo.

            – Gerai. Aš su malonumu su tavimi pasivažinėsiu.

            Mes išėjome, aš užrakinau kabinetą, ir, kai Valteris išėjo pro laukujas duris, įjungiau signalizacija.

            Prie durų stovėjo baltas Žiguli “aštuntukas”, o Valteris laikė atidaręs man dureles.

            – Dėkui, – tariau ir atsisėdau. Jis apėjo automobilį ir atsisėdo už vairo.

            – Tai kur važiuosim? – labai rimtai paklausė “vairuotojas”.

            – Namo! Kur gi daugiau?! – ir pamaniusi, kad jis turbūt nežino, kur aš gyvenu, pridūriau – prie “Rūtos” parduotuvės.

            – Beveik pakeliui. Bent jau ne į priešingą pusę!..– jis užvedė variklį, ir automobilis pajudėjo.

            Kelyje mes nesišnekėjom – aš nenorėjau jam trukdyti vairuoti, be to ir neturėjau ką pasakyti. O jis tik kelis kartus paklausė, kur geriau pasukti.

            Prie parduotuvės jis sulaikė mane, kad neišlipčiau:

            – Lukterėk, aš irgi eisiu į parduotuvę. Gal daug ko prisipirksi, ir nepaneši, o iki namų dar toli – reikia gi padėti jaunom panelėm.

            Ir iš tiesų: aš užsimaniau šį bei tą nusipirkti, ir jo pagalba buvo ne pro šalį. Išėję iš parduotuvės, mes nebesėdom į automobilį, o paėjėjom pėsčiomis.

            Jis palydėjo mane iki vartelių. Aš atsiėmiau pirkinius ir tepasakiusi:

            – Dėkui ir sudie! – apsisukau ir užvėriau vartelius.

            – Palauk! Aš ryt ryte galiu pro čia važiuoti, jei tu norėtum, kad aš tave pavežčiau.

            – Gerai, – aš linktelėjau. – Kada?

            – Po aštuonių penkiolika.

            – Puiku. Lik sveikas! – Ir dabar nuėjau neatsisukdama.

            Man patiko važinėti su juo: aš galėjau vėliau keltis, o darbe būdavau vis tiek anksčiau. Savo darbą jis baigdavo truputį vėliau, negu mes, todėl Valdas brolio nelaukdavo (gal jis turėjo kitą mašiną, o gal jį parveždavo dar kažkas). Aš kartais padarydavau ką nors sau po darbo arba nueidavau į vieną kitą šalia darbo esančią parduotuvę. Namo parvažiuodavome tuo pačiu laiku kaip aš visuomet. 
            Mūsų santykiai nuo kasdieninio bendravimo darėsi draugiški, bet ne daugiau. Prasidėjo pavasaris. Viena po kitos artėjo gimimo dienos. Pirma toje gretoje laukė savo eilės Valdo šventė. 
            Valdas ruošėsi ją švęsti savo pirtelėje. Jis visą savaitę ją reklamavo, kvietė visus po kelis kartus, pirko gėrimus ir maistą.

           Bendradarbiai nupirko dovaną – tuziną bokalų alui ir tamsiai raudonų rožių. Po darbo visi susipakavome į vieni kitų mašinas ir neužilgo jau ragavome šaltus užkandžius ir ruošėmės išbandyti pirtelės karštį. Žmonių buvo arti dvidešimties, todėl greit kompanija susiskirstė grupelėmis ir šnekučiavosi tarpusavyje. Tuo metu pirmas būrys jau nuėjo į pirtį. 
            Aš priėjau prie stalo, įsipyliau gaivos ir paragavau. Gaiva buvo šalta, net ąsotis aprasojęs. 
           Atėjo dar du vaikinai, o Valdas jau buvo pirty, todėl svečių pasitikti ir paimti iš jų alaus statinaitės išėjo Valteris. Mūsų žvilgsniai susitiko ir jis paklausė: 
            – Kodėl tu ne pirty? 
            – Aš eisiu, kai anie išeis gyvi…– nusijuokiau. 
            – Savotiška mintis. Bet reikėtų tave kuo nors užimti. Gal nori, sodybą parodysiu? 
            – Noriu, – pasakiau ir, padėjusi taurę, priėjau prie jo. 
            Mes pavaikščiojom po sodą, tada apėjom ežerėlį, po to užlipome ant liepto (bet liepto galo nepriėjome), ten tuščiai pašnekėjome ir lėkštai pajuokavome, dar grįžome į sodą, kur Valteris buvo dingęs ir atsirado su puokšte gėlių… kol aš nepasakiau, kad man jau šalta ir būtų gerai grįžti atgal. 
            – Tikrai šalta? Tai nebūtina grįžti atgal – galim užeiti pasišildyti į mūsų ūkinį pastatėlį. Ten visą dieną kūrenosi pečiukas, tai bus šilčiau negu lauke. 
            – Aš manau, kad šilčiau. Eime, parodyk savo ūkinį… – man jo pasiūlymas pasirodė panašus į ,,taktinį manevrą“. 
            Tai buvo neaukštas mūrinis namelis baltai nukalkintomis sienomis. Viduje – švaru ir tvarkinga. Vietoj grindų – plūkta asla. Galinėje sienoje, dešinėje pusėje buvo langas. Po juo didelė dėžė, uždengta iš obliuotų lentų sukaltu dangčiu. Jei ji būtų žemesnė, ją būtų galima naudoti kaip suolą, o jei būtų aukštesnė – kaip stalą. Kitas langelis – šalia durų. Šoninė siena – vien lentynos, prikrautos dėžių, dėžučių, maišelių, puodynių, stiklainių. Po lentynų apačia sukrautos malkos. Kairėje krosnelė, nuo kurios taip ir dvelkė šiluma. už krosnelės dar vienos durys. 
            – Čia kaip muziejuje. 
            – Visiem labai patinka ši ,,gryčiutė“. Visos tos puodynės ir dėžutės surinktos mano motinos. Ir visos pilnos žolių, sėklų, šaknų ir kitokių niekų. Motinėlė prisidžiovina, bet tvarkyti tenka man. 
            – O kas ten? – aš parodžiau į kitas duris. 
            – Ten didelė paslaptis… Juokauju, aišku. Ten mes žiemą rūkome mėsą. – Jis pakėlė dėžės dangtį ir iš vidaus ištraukė sudėvėtą vilnonę antklodę. Truputį ją papurtė, po to uždarė atgal dangtį, o antklodę patiesė ant dėžės.– Sėsk. – pasakė man ir pats atsisėdo. 
            – Dėkui. O ką jūs čia verdat? – šiuo metu abi skylės ugniai buvo uždengtos geležinėmis rinkėmis, bet krosnyje dar ruseno malkos – tai matėsi pro atdaras dureles. 
            – Vasarą verdam uogienes…– jis nutilo. 
            – O dabar? 
            – Bulves paršeliams…– jis tai pasakė tokiu juokingai gailiu tonu, kad mes abu tuoj nusikvatojom. 
            – O vasarą verdat uogienes… Man labai patikdavo, kai kaime virdavo uogienes. Aš labai mėgau graibyti ir laižyti putą. Ta uogienių puta turi tokį specifinį skonį. 
            – Nori uogienės? – jis paklausė nutraukdamas mano prisiminimus. 
            – Kokios? 
            – O kokios tu norėtum? 
            – Vyšnių… 
            – Tai gal su plakta grietinėle? – pasiūlė Valteris. 
            – Negi dabar bėgsi tos grietinėlės?.. 
            – Nereikia niekur bėgti. Visas desertas čia, rūsy! – ir parodė į nedidelę, iš lentų sukaltą, panašų į paprastą dėžę pakilimą prie lentynų. 
            – Ir didelis tas jūsų rūsys? – įdėmiai pasižiūrėjusi paklausiau aš. – Niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kad po plūkta asla gali būti rūsys! 
            – Ne, jis ten, – mostelėdamas link lentynų, Valteris atsistojo, priėjo prie lentynos, pasiekė molinį dubenėlį, kitoje vietoje paėmė medinį šaukštą. Pasilenkė prie rūsio dangčio, padėjo ant jo daiktus ir vėl grįžo prie lentynos. Pasistiebė ir nuo vienos iš viršutinių lentynų nuėmė storoką žvakigalį. Truputį nupurtė nuo jo dulkes, paėmė nuo pečiaus degtukus ir uždegė. 
            – Eikš. Imk, palaikyk dubenį.– Valteris atidavė man daiktus, atidarė rūsio dangtį ir ėmė atbulas leistis stačiais laiptais. 
            Jis jau dingo rūsyje, o aš dar stovėjau abejose rankose laikydama dubenį. 
            – A–ū! Lipk šen! – pasigirdo balsas iš apačios. 
            Aš paėmiau ir šaukštą, ir dubenį į vieną ranką, o kita prisilaikydama laiptų ėmiau lipti žemyn. 
            Prie šviesos pripratusios mano akys bergždžiai mėgino pamatyti ką nors konkretaus. Tik oda, kuo žemiau lipau, tuo labiau jautė rūsio vėsą. 
            Suskaičiavau aštuonis nedidelius laiptelius. Aš sustojau, tikėdamasi, kad akys tuoj pripras prie Valterio nuneštos žemyn žvakės šviesos, bet rūsyje buvo visiškai tamsu. Tuo metu kažkas pačiupo mane ir pakėlė nuo laiptų. Be abejo tai buvo Valteris, tik toks jo poelgis buvo visai netikėtas. 
            – Paleisk! Tu išgąsdinai mane, – truputį nepatenkinta pasakiau aš. 
            – Prašau! – ir jis pastatė mane tik apsukęs aplink save pusę rato taip, kad aš atsidūriau prieš vos smilkstančią žvakę, pastatytą ant kažkokių lentų. – Še degtukus, pašviesk man. Aš pailginsiu knatą.
           Kol sudeginau du degtukus, jis peiliu apipjovė vašką. Aš brūkštelėjau trečią degtuką, Valteris paėmė ją iš manęs ir tarė: 
            – Te bus šviesu! 
            Dabar žvakė apšvietė visą palyginti nedidelį rūsį. Pagal abi šonines sienas buvo suręsti aruodai, uždengti dangčiais. Virš jų vėl lentynos. Prie galinės sienos baltavo didelė krūva pjuvenų. Aš parodžiau į jas ir paklausiau jau spėdama atsakymą: 
            – Kam jos čia? Po jom ledas? 
            – Taip! Daug ledo! – jis pasakė su tokia intonacija, kad atrodė, lyg jis norėtų pasakyti “Taip! Daug aukso!”…
           Vyriškis priėjo prie tos krūvos, pakraštėlį prakasė, išėmė iš ten puodą. Nuvalė pjuvenas, nurišo marlę, kuria buvo aprištas puodas, nudengė dangtį. Rūsys pakvipo vanile. 
            Valteris paėmė iš manęs dubenį, pakabino porą pilnų šaukštų plaktos grietinėlės. Po to dubenį įbruko atgal į mano rankas, o pats vėl viską taip pat sutvarkė, kaip buvo. Atsistojęs nuėjo į kitą rūsio galą, išėmė iš lentynos didelę puodynę aprištą plėvele. 
            – Ateik, – pasakė Valteris. 
            Aš priėjau ir atkišau prie jo puodynės dubenį. Vyriškis pradengė puodynę ir pavertė. Ant grietinėlės ėmė piltis tiršta, blizganti vyšnių uogienė… 
            Aš nusinešiau grietinėlės dubenį arčiau prie žvakės. Po to persigalvojau ir ėmiau lipti į viršų, lauk iš rūsio. 
            – Aš tave prilaikysiu, – pasakė Valteris ir suėmė mane už liemens. 
            – Nebijok, nenugriūsiu! – Pasipriešinau aš, bet rankos buvo užimtos, o sukiotis ant laiptų aš nerizikavau, todėl jis taip ir užlipo vienu laipteliu atsilikęs, laikydamas mane už liemens.
           Valteris atsisėdo, pasisodino mane ant kelių ir ėmė žiūrėti tokiu žvilgsniu, kad aš pagalvojau, jog jam dabar kils noras bučiuotis, todėl ėmiau pasigardžiuodama valgyti plaktą grietinėlę.  

             Dar nebaigus valgyti atsidarė durys, ir kažkas įėjo. Aš vis valgiau nepakeldama galvos. Bet atėjusysis vis tylėjo tad ir man tapo smalsu. Pasižiūrėjusi pamačiau priešais stovintį susidėjusį rankas ant krūtinės vieną iš mūsų bendradarbių – Tomą, kurį man visada norėjosi vadinti “mėme”. Man atrodė, kad jis vaizduoja labai svarbų asmenį, tačiau aš, nelabai imdama į galvą jo svarbumą, vėl ėmiau laižyti savo desertą. 
            Nesulaukęs dėmesio Tomas prabilo: 
            – O mes jūsų jau ieškojome! 
            – Kaip gražu iš jūsų pusės! – nulipau aš nuo Valterio kelių, paskalavau kibire su vandeniu dubenį ir šaukštą ir padėjau juos į vietą. 
            – Ten atvažiavo viršininkas. Jis norėtų matyti Emilę. – nuo jo žodžių man užėmė žadą. 
            – Nežinai kodėl? Darbe kas nors blogai? – vos išlemenau aš. 
            – Ne. Jis šiandien irgi poilsiauja. – šyptelėjo jis. 
           Su keista nuotaika aš įėjau į pastatą lydima Tomo. 
            – Kur jis? – paklausiau savo palydovo, turėdama galvoje viršininką. 
            Jis iškarto parodė ranka į laiptus ir tarė: 
            – Ten viršuje, – o kai mes ėmėme lipti laiptais pridūrė: – viename iš miegamųjų. 

             – Miegamųjų? Pas jį į miegamąjį aš neisiu. – dar besakydama aš apsisukau norėdama lipti žemyn, bet Tomas užtvėrė man kelią, nusijuokė ir atsakė: 
            – Eisi. Kur tu dėsies. Jis man sakė, kad tu jau buvai su juo miegamajame. 
            – Gal dėl to aš ir nenoriu antrą kartą… – tik kai ištariau šiuos žodžius aš pagavau gilesnę jo posakio prasmę – jis kažką žino! Aš įsikibau jam į atlapus ir pradėjau purtyti klausdama: – Ką jis tau sakė? Ką jis tau dar sakė? – Tomas buvo stambus todėl nelabai juto mano purtymą, tad aš jį stipriai pastūmiau, ir jis, neišlaikęs lygsvaros nulipo trejetą laiptelių žemyn. Tomas dar nebuvo atsitokėjęs, kai aš vėl jį pastūmiau ir paskatinau: – Ko tyli? 
            Vaikinas išsigando: 
            – Nieko, nieko jis nesakė, tik kad tu gražiai atrodai, kai miegi… 
            – Cha–cha, – nusijuokiau aš. – Kodėl jis dabar miegamajame? 
            – Ten tylu, ten paprasčiausiai tyliau nei kitur šiuose namuose… – atsiprašinėjančiu tonu aiškino Tomas. 
            Mes priėjome prie durų, Tomas jas atidarė ir gestu man parodė: “eik”. Įėjusi pamačiau viršininką sėdintį fotelyje ir skaitantį storą laikraštį. Jis pažiūrėjo į mane, padėjo laikraštį į šalį ir pasakė: 
            – Sėsk, prašau. – Aš padėkojau ir atsisėdau į prieš jį stovintį kitą fotelį. Vyriškis pratęsė: – Aš norėčiau, kad tu daugiau nesusitikinėtum su tuo Valteriu. 
            – Negaliu to pažadėti. Kodėl jis jums trukdo? 

             – Man jis nepatinka. Nekelia pasitikėjimo. Jis, sakykim, dirba konkuruojančioje firmoje. Kam tau jo reikia? Kuo jis tave priviliojo? 
            – Jis parveža mane gražia mašina namo. Ir viskas. 
            – Tau jo mašina graži?!

            – Kai aš jokios neturiu – graži!

            – Tai tik tame bėda?

            – Be to jis man sudaro malonią kompaniją. Aš turiu mažai draugų, ir todėl man patinka su juo bendrauti.

            Po nedidelės pauzės viršininkas vėl prašneko:

            – Sudaryk dabar man kompaniją. – jis pasiėmė nuo spintelės kažkokius daiktus.

            – Kaip? – išsigandau aš jo pasiūlymo, bet jo atsakymas apramino:

            – Man reikia nuvažiuoti į miestą, o niekas nenori su manimi. 
            – Netikiu.

            – Iš merginų.

            – Tada tikiu… Aš irgi nenoriu.

            – Aš tavęs neklausiu, ar tu nori. – jis atsikėlė. – Einam, – ir pamatęs mano išsigandusį žvilgsnį užbaigė: – Na, nebijok taip! 
            – Aš nebijau, o piktinuosi jūsų akiplėšiškumu!

            – Tada gerai, piktinkis. Eime. 
            “Jei jau pasakiau, kad nebijau, reikia eiti…” – pagalvojau aš ir mes išėjome iš kambario, po to ir iš pastato. už durų pasukom į sodą, priėjom prie vartelių tarpe, paliktame tarp gyvatvorės krūmų. 
            Už jų patekome ant žvyruoto keliuko. Dešinėje stovėjo žvilgantis automobilis “Ford Scorpio”.

           Nejučia mano akys sužvilgo. Šefas pagavo mano žvilgsnį. 
            – Nori pavairuoti? 
            – Noriu… – Prisipažinau aš. 
            Jis ištraukė iš kišenės rakčiukus ir mestelėjo man. Aš pagavau juos ore, atsisėdau už vairo ir užvedžiau automobilį. Kai išvažiavom iš šunkelių, aš paklausiau: 
            – Kur važiuoti? 
            – Tiesiai. 
            – Koks galutinis tikslas? 
            – Kaunas. 
            – Oho! Tai gi reikės sugaišti apie tris valandas! – išreiškiau aš savo nepasitenkinimą. 
            – Tu ką ruošies važiuoti 30 kilometrų per valandą greičiu? 
            – O tai negi mes negrįšim? 
            – Ne. 
            – Bet aš nusiteikusi prieš Kauną. Su juo susiję tik blogi prisiminimai… 
            – Paspausk pedalą ir mažiau šnekėk.– Tuo metu baigėsi miestas, Edgaras išsitraukė aplanką su popieriais ir ėmė juos žiūrinėti. 
            Nors buvo penktadienio vakaras mašinų kelyje buvo nedaug. Aš važiavau apie 130 kilometrų per valandą greičiu ir man tai atrodė labai greitai. Mūsų niekas nelenkė, tik mes priartėdavom prie mašinų iš užpakalio, parodydavom savąjį ir nutoldavom.
            Prieš pusiaukelę aš atbulinio vaizdo veidrodėlyje tolumoje pamačiau juodą taškelį. Po penketo minučių jis išryškėjo ir tapo panašus į (raitą) motociklininką. 
            Kai atstumas tarp mūsų ir jo liko maždaug penkiasdešimt metrų, motociklininkas nustojo artėti ir ėmė važiuoti pastoviu greičiu. 
            “Kodėl jis mūsų nelenkia, jei jau pasivijo? Seka?” – pamąsčiau aš, vis žvilgčiodama į veidrodėlį ir matydama tą patį vaizdą. Turbūt tuo aš atkreipiau Edgaro dėmesį, nes jis nieko neklausdamas užsisuko atgal ir pasižiūrėjo. 
            – Et velnias! – pasakė jis ir pridūrė atsisukęs: – spustelėk dar ir jis mūsų nebepavys! 
            – Kur gi dar spustelėti? Ir taip tuoj pakilsim. 
            – Sakai nėra kur spustelėti? – jis pasilenkė, uždėjo savo ranką ant mano kelio ir prispaudė. 
            Iš pradžių aš dar mačiau, kaip rodyklė artėja prie 160–ties, o po to jau nebeliko tam laiko. Ir motociklininkas tikrai atsiliko. 
            – Matyt bijo, kad galva neatsiliktų. – lyg atsakydamas į mano mintis pasakė Edgaras. Jis jau spėjo pažiūrėti atgal ir vėl pasilenkė prie savo popierių. 
            Įvažiavus į miestą aš pasakiau, kad nesiorientuoju Kaune, ir mes apsikeitėm vietomis. čia Edgaras porą kartų paliko mane saugoti mašinos, o pats užėjo į vieną – kitą pastatą su savo aplankų prikrautu diplomatu. 
            Paprastai jis grįždavo greit, bet šį kartą užtruko. 
            Aš neturėjau, ką veikti. Pasižvalgiau naujoje vietoje, apžiūrėjau magnetofonines kasetes. Norėdama užsidegti šviesą, apčiupinėjau salono lubas, bet nieko neradau. Tada atsidariau duris ir užsidegė šoninės lempelės. Kasetės buvo be užrašų. Aš pirmą pasitaikiusią įkišau į magnetofoną. Suskambo rami nebloga muzika. Aš pusiau atlenkiau sėdynę ir atsilošiau. Truputį pasėdėjusi aš užsnūdau. Atsibudau kai atsidarė durys mano pusėje. Aš pamaniau, kad tai grįžo Edgaras ir nori, kad aš vėl vairuočiau, tad  tebebūdama apsnūdusi daug negalvodama persėdau prie vairo. Ir tik tada kai jis atsisėdo supratau, kad tai visai ne Edgaras, o motociklininkas su juodu šalmu ant galvos. Apsivilkęs jis buvo irgi juodai – odinė striukė, juodi džinsai. 
            – Tfu, tu! Jau maniau, kad važiuoti reikės. 
            – Taip. Reikia važiuoti, – tai tardamas jis iš dešinės striukės kišenės išsitraukė grakštų blizgančio plieno revolverį. Man žaibiškai per kūną perbėgo šaltukas, bet aš tik liežuvio galiuku lyžtelėjau lūpas ir, apsimesdama, kad nebijau, atkirtau: 
            – Ak, koks gražus! – Tada nusisukau ir kitu tonu paaiškinau: – Nevažiuosiu aš niekur ir gali čia nemosikuoti. Matai – rakčiukų nėra. 
            – Čia ne bėda. – Jis atidarė smulkmenų stalčiuką, ten rado cigarečių pakelį ir iškratė iš jo rakčiukus. Paskambino jais ir ištiesė. Aš jų net nepaliečiau. 
            Nesimatė koks tai ginklas, bet aš pamaniau, kad jis nešaus. Jei reikalinga mašina, joje niekas nedarys skylių. Jei dujinis – šaunantysis rizikuoja vienodai su “taikiniu”.
            – Automobilis ne mano, o savininkas tuoj turėtų grįžti. Po to sakys, kad aš nuvariau jo mašiną. Ne, aš niekur nevažiuosiu. 
            – Kaip nori, – atsakė man motociklininkas ir išlipo. Aš nustebau dėl tokio staigaus jo elgesio pasikeitimo, bet ramiai vėl persėdau dešinėn pusėn. Vaikinas tikriausiai kaip tik to ir tikėjosi. Jis, pasirodo, tuo metu apėjo pro automobilio galą ir užtikrintai, įgudusiais judesiais atsisėdo už vairo ir nuvažiavo.
            – Palauk, – atsitokėjusi, kai mes jau sukom į pirmą posūkį už kvartalo nuo stovėjimo vietos, sušukau aš. – O Edgaras? Ką dabar jis darys? 
            – Jis gi ruošėsi nakvoti Kaune. Pereis per gatvę ir eis miegoti. Deryboms tu jam nebereikalinga. Tik nakčiai… 
            – Kas tu toks? 
            – Aš? Jo geras draugas. Aš apsaugau jį nuo žingsnio, kurio jis po to gailėtųsi, atgailautų. Visada taip būna. 
            – Angelas sargas? Aš jau nieko nesuprantu. 
            – Cha!.. Ne, aš ne angelas. Tą tai jau tikrai galiu garantuoti. 
            – O kur tavo motociklas? 
            – Aš išsiunčiau jį paštu atgal… Juokauju. Rasis kas jį parvaro. Nesijaudink. 
            Mes jau sukom į greitkelį, o jis vis dar buvo su šalmu, kurio tamsus stiklas dengė veidą.  

             – Bet taip važiuoti pavojinga. 
            – Kam pavojinga, tau, ar man? – su ironijos gaidele balse atkirto man vaikinas. 
            – Gal tu nusiimtum savo šalmą, žodžiu… būtų laikas išsilukštenti… – pradėjau aš. 
            – Negaliu. Nebent tu pažadėtum, kad užsiriši akis ir nežvilgtersi, – net pertraukdamas mano kalbą paprieštaravo vairuotojas. 
            – Aš pati, sau? Tu, ką… – pasipiktinau. 
            – Na, nieko aš tau nedarysiu. Pažadu! 
            – Taip? Ir kodėl aš turėčiau tikėti tavo pažadais? 
            – Damos riterių pažadais visada tiki. 
            – O aš ne visada! – nukirtau. 
            – Tai padaryk išimtį šiam kartui. 
            – O kokiu greičiu tu tada važiuosi? 
            – Ne greičiau negu traukia. Jau beveik vidurnaktis. Mašinų nebus daug. Tai kaip? 
            – Jau geriau užsirišti, jei tu taip nori. Nors aš galėčiau miegoti ir visai tavęs nematyčiau, – pasakiau aš, nors miegoti nė nesiruošiau. 
            – O miegoti nebijotum? 
            – Galima miegoti zuikio miegu. 
            – A, aišku. Atmerktomis akimis? 
            – Nebūtinai. 
            Jis atitraukė striukės užtrauktuką ir nusiėmė nuo sprando šaliką. Aš užsirišau juo akis ir, pasitraukusi kiek galima į dešinę, atsirėmiau į sėdynės atlošą. Pajutau kaip automobilis sustojo. 
            – Aš tau uždėsiu šalmą. Jis viduje pakankamai minkštas, galėsi sau miegoti. 
            Ir nuo šaliko, ir nuo šalmo sklido silpnas malonus kvapas, tačiau primenantis kažką nejaukaus, bet ką, aš tuo metu nesuvokiau. Muzika dar vis grojo, kai aš užsupta greitai važiuojančio automobilio nejučia užmigau. Ir visai ne zuikio miegu… 
            Kurį laiką pamiegojusi ėmiau sapnuoti užpuolimą. Mane tai stumdė nepažįstami žmonės, tai bandė užlaužti rankas. Aš sudejavau ir atsibudau. Buvo visiškai tamsu. “Ak”, – staiga prisiminiau aš, kad mano akys užrištos juodu šaliku, kurio negaliu nuplėšti, nes jį dar dengia šalmas… Aš pajutau, kad mane tikrai glamonėja vyriškio rankos. 
            – Kas, zuikuti? – paklausė jis. 
            – Ne, nereikia, – garsiai pasakiau aš, gaudydama jo rankas. – Tu vos neįvarei man šoko. – Aš jau norėjau šaukti, bet jis atšlijo. 
            “Ką jis nori daryti?” Aš puoliau nusiiminėti šalmą, kad pažiūrėčiau bent į jo veido išraišką. Jis sučiupo mano rankas už riešų ir atitraukė nuo galvos. 
            – Paleisk, – pasakiau aš ir truktelėjau rankas į skirtingas puses, bet jis suspaudė dar labiau ir pasakė: 
            – Aš iki skausmo jas laikysiu, jei tu priešinsies, ir paleisiu, jei būsi rami. – Aš atpalaidavau raumenis ir jo rankos tikrai paleido mano riešus. Tik savo sumanymo neatsisakiau. Dabar ramiai nusiėmiau nuo galvos šalmą, padėjau šalia. Tada nusirišau šalikėlį nuo akių. Ir kaip man teko nusivilti, kai mano pakeleivis vėl buvo su šalmu. – Tu sušnekai per miegus ir aš nutariau tave paglostyti. 
            – Ačiū. Nereikėjo. Geriau pats eitum miegoti. 
            – Taip supratau, kad tu nori pavairuoti? 
            Aš neatsakiau į jo klausimą, bet pasipiktinusi rėžiau, kas pasipainiojo ant liežuvio: 
            – Na, kodėl aš tave turiu matyti kaip kosmonautą. Sakei, kad esi ne angelas, tai gal tu ateivis iš kitos planetos? 
            – O aš tokiais dalykais netikiu. žinai, aš esu Anglijos princas atvykęs inkognito… 
            – Ir kalbantis lietuviškai. 
            – Gerai jau, gerai – aš nesirodau, nes kokia tik mergina mane pamato, tuoj beviltiškai įsimyli. O aš, žinai, toks kietaširdis jas iš kelio išvedu ir pametu. 
            – Na tai ko tau dabar jaudintis? Juk ne tave pameta, o tu. 
            – Tai gal dabar bus kitaip, kai manęs nematysi. 
            – Eksperimentuoji? O kas bus raudonoji gėlelė? 
            – Kokia raudonoji gėlelė? 
            – Pasaka tokia buvo: gražuolė įsimylėjo pabaisą, nes jis padovanojo brangiausią savo daiktą – raudonąją gėlelę… Bet atsimink, ji įsimylėjo būtent pabaisą ir tik tada jis virto kažkokiu gal net princu. 
            – A… Pamenu, pamenu. Klausyk, žinau, kas bus ta gėlelė! Nori aš tau ją padovanosiu? Tik gal nieko, jei ji bus ne raudona? Raudonas labai vagia, po to su jom daug vargo. Bet tu dar neatsakei – ar nori pavairuoti? 
            Aš jaučiausi jau pailsėjusi, todėl pasakiau, kad noriu ir persėdau prie vairo. Jis atsisėdo šonu į mane, kairės rankos alkūnę pasidėjo ant sėdynės atlošo, o delnu parėmė šalmą. 
            – Tau nugarą skaudės, – pasakiau aš, kai mes pavažiavom keletą kilometrų, o jis tebesėdėjo vis taip pat. 
            – Nieko, aš pripratęs prie sunkumų. – Sulig tais žodžiais jis ištiesė dešinę ranką link manęs ir palietė kelį po to delnu nubraukė per šlaunį. 
            – Netrukdyk vairuoti. Aš prie sunkumų nepripratusi, – griežtai mėginau sudrausti jį, tačiau vaikinas nė nemanė nusileisti, jis ėmė siekti savo ranka aukštyn. – Ir tu nebijai atsidurti griovy? – dar paklausiau ir išgirdau trumputį atsakymą: 
            – Ne. 
            Neįspėdama aš spustelėjau stabdį. Jis neišsilaikęs nuslydo nuo sėdynės ir galva stuktelėjo į prietaisų skydo plastmasę. 
            – Atleisk, aš maniau, kad tu prisisegęs… 
            – Nieko sau šposai. Jei būčiau truputį žioplesnis ir be šalmo, tai dabar semtum iš mašinos mano smegenis… – pasitaisydamas šalmą ant galvos pasakė nepažįstamasis. 
            – Nešnekėk. Ne taip jau greit mes važiavom, ne taip jau smarkiai aš stabdžiau. 
            – Nori parodyti, kad esi ne iš kelmo?.. – jis atsilošė ir užsikišo rankas už galvos. 
            – Bet ir ne iš mafijozų, panašių į tave. 
 

            Už automobilio lango jau artėjo miesto žiburiai. Laikrodis automobilyje rodė tris. Aš atvažiavau netoli Ados namų, sustojau už kvartalo. Prieš išlipdama atsargiai įkišau automobilio rakčiukus lygiai kvėpuojančiam gal net miegančiam savo pakeleiviui į striukės kišenę. Atsargiai uždariau duris ir nuėjau namo. 

          Pirmadienį, nežiūrint visą viršininko pastabų, namo vėl išvažiavau kartu su Valteriu. Mes nuvažiavom prie ežero. Kitapus jo matėsi Valterio ir jo brolio sodyba. 
            – Klausyk, kur jūs gavot pinigų tos pirties remontui? 
            – Paėmėm tėvo palikimą, sudėjom mano ir brolio pinigus, dar davė dėdė – tėvo brolis, bet vis tiek didžiausia dalis buvo jūsų su Valdu šefo. 
            – Štai kodėl jis čia jaučiasi kaip šeimininkas! 
            – Kodėl tau taip atrodo? Mes jam visą skolą su procentais grąžinom, kaip tik pradėjo sektis. Aišku, mes jam dėkingi, bet jis mūsų namie toks pat svečias, kaip ir kiti. 
            – Gal būt. Bet ar ta pagarba jam neparemta tavo priklausomybe nuo jo? 
            – Manau, kad ne. 
            – Jeigu jis tau liepia ką nors daryti, ar tu darai? 
            – Žiūrint ką jis ten liepia – jei duoda protingą patarimą, tai padarau taip kaip jis liepia. 
            – Iš kart darai ar dar pagalvoji prieš darydamas? 
            Jis sustojo ir atsisuko į mane. 
            – Tu uždavinėji kažkokius keistus klausimus. Ką tu nori sužinoti? 
            – Tik: ar tu mane išduosi, jeigu jis pareikalaus, – paaiškinau jam. 
            – Kodėl gi tu taip galvoji? Juk aš nuo jo jau tikrai nepriklausau! 
            Jo atsakymas buvo per daug paprastas, kad būtų melagingas. 
            – Malonu girdėti, jei tu kalbi nuoširdžiai, – nors iš mano pasakymo vargiai buvo galima patikėti, kad man – “malonu”. Aš buvau prislėgta draudimo bendrauti su Valteriu, o be to jis manęs nieko nepaklausė apie mano penktadieninį dingimą. Staiga aš pralinksmėjau sugalvojusi pagąsdinti Valterį, bet, jam to neparodžiusi, apsisukau ir nuėjau ežero pakrante. Už keleto žingsnių pamačiau žemai į vandenį nusvirusį beržą. užsilipau ant jo ir balansuodama pasakiau: 
            – Va šoksiu į vandenį ir nusiskandinsiu! 
            – Baik juokus! – pasakė Valteris, nors visai neatrodė, kad jis priimtų mano žodžius už juoką. Jis ištiesė ranką, lyg aš stovėčiau ant bedugnės krašto ir dar pratarė: – Iš kur gi tokios mintys!.. Duok ranką… Eikš čia, eikš… 
            – Juk čia negilu – nebus net iki pusės blauzdų! – Aš padaviau jam ranką ir jis prisitraukė mane į savo glėbį. 
            Tada mes ėmėm juoktis, triukšmauti, krykštauti ir gainiotis. Kai jau buvo panašu, kad pavargome, Valteris prirėmė mane prie mašinos, o pats atsistojo priešais. Jis laikė mano rankas, po to paleido ir atsegė viršutinę mano juodos palaidinės sagą. Aš greitu judesiu užsegiau ją ir, parodydama ant auksinės grandinėlės kabantį pakabuką su rubino akute, pasakiau: 
            – Matai – šviesofore dega raudona šviesa! 
            – Šalin šviesoforus! – suskandavo kaip revoliucinę šūkį Valteris suimdamas mano rankas ir atitraukdamas nuo kaklo, kad jam netrukdytų, ir vėl ėmėsi segti tą pačią sagą. 
            – Ką tu dabar darai? Negalima! – griežtai lyg mokytoja pirmaklasiui pasakiau aš. 
            – Š–ššša!.. – pabučiuodamas tildė mane jis. 
            Aš nusijuokiau ir pabandžiau ištrūkti iš vyriško glėbio viena koja žengdama žingsnį į šoną. Valteris niekaip nenorėjo manęs paleisti, todėl pasinaudodamas proga prisispaudė arčiau ir mūsų kojos persipynė. Atsegęs antrą sagutę jis rado apatinuką ir juokingai užprotestavo: 
            – Kam tau reikėjo apsivilkti tokį nereikalingą rūbą, kai lauke taip šilta?! Megztinis, palaidinė, dar šitas! – skaičiuodamas Valteris švelniai timptelėjo už kiekvieno rūbo. Dabar jis įsikniaubdamas į duobutę kakle bučiavo odą, o rankomis ėmė kelti mano siaurą džinsinį sijoną. 
            – Baik, aš tau sakau! – sušukau aš ir ėmiau kvatotis. 
            – Kokia palaima tave pakankinti!.. – nekreipdamas dėmesio į mano komentarus atsiduso jis. 
            – Baik!.. – vėl sušukau ir net papešiau jį už plaukų. Jis staigokai atšlijo ir pasakė: 
            – Užteks. Sėdam į mašiną, važiuojam namo. 
            Tačiau, kai mes susėdom, jis net rakčiuko nepajudino, o apkabino mane ir pabučiavo. Aš vėl truputį ėmiau priešintis, ir jis nusijuokė: 
            – Ką tu čia dabar vaizduoji? 
            – Gal aš išauklėta katalikiškame pensione. 
            – Užmiršk visokius katalikiškų pensionų paauklėjimus! 
            – Ką jus, pone! Kaip galima tokius dalykus užmiršti? 
            Vietoje atsakymo jis nulenkė automobilio sėdynės atlošą, paguldė mane ten, po to net atsegė dar vieną palaidinukės sagą, bet vis dėl to apsiribojo bučiniais.

                 * * *

            Beveik kasdien mes kur nors važiuodavom. Kartais į mišką, kur mėgavomės vienuma, kartais atvirkščiai, į kokią kavinę, kur mums buvo malonus ir linksmų žmonių šurmulys. 
            Penktadienį į mano kambarį vėl atėjo viršininkas. Aš tądien buvau puošniai apsivilkusi: baltą, aptemptą, pūstomis rankovėmis palaidinuką susikišau į savo plačias rausvas kelnes, o jas susijuosiau violetiniu dirželiu. Edgaras vertinančiai nužvelgė mane. 
            – Jei šiandien tu vėl išvažiuosi su tuo kaimiečiu, mano kantrybė truks, – pareiškė jis išdidžiai atsirėmęs į kambario kampe stovinčią spintelę. 
            – Jis joks kaimietis. Kodėl jūs norit reguliuoti mūsų asmeninius santykius? Man atrodo, nei jis, nei aš jums nepriklausome. 
            – Taip, tu dar nepriklausai, bet prisimink – vienas mano žodis – ir tu darysi tai, ką aš norėsiu. O jis… Tu teisi, jis nuo manęs jau nepriklauso. Aš tik svečias jo namie. Tai man ir nepatinka, jis gali man pakenkti. 
            – Na kodėl? Mes su juo apie nieką tokio nešnekam… 
            – Užteks. Paskutinį kartą sakau – nevažiuok su juo! – jis nuėjo link durų. 
            – Tai ką, pėstute eiti? 
            Jis sustojo tarpdury, mostelėjo pirštu ir pasakė: 
            – Kaip nori. Jei važiuoji, nepavydžiu nei tau, nei jam! 
            – Atrodo, kad kaip tik pavydite! – ištrūko man jam pavymui. 
            Darbui besibaigiant Valteris vėl užbėgo pas mane, lukterėjo, kol aš viską sutvarkiau, ir mes išėjom. 
            – Kur važiuosim? – paklausė jis, kai mes prisiseginėjom diržus. 
            – Gal namo. – Be entuziazmo suskambo mano žodžiai. 
            – Pas mane? – bandė juokauti vyriškis. 
            – Ne, vežk mane namo. Šiandien mano nuotaika bloga. 
            – O ryte tai gera buvo? 
            – Man ją tik ką sugadino. 
            Mašinai pajudėjus aš nusiaviau ir apsikabinau kelius rankomis. Toks sėdėjimo būdas man priminė vaikystę, kada aš norėdavau atsiriboti nuo mane neteisingai kaltinančių ar barančių tėvų. Tokia visuomet būdavo mano apsauginė reakcija. Ir niekuomet neleisdavau sau verkti, nors kaip tik tai visus labiausiai siutindavo. 
            Mes privažiavom pirmą sankryžą ir sustojom užsidegus raudonai šviesai. Abu atkreipėm dėmesį, kad skersinėje gatvėje prieš žalią šviesą stovi smarkiai parūdijęs, truputį lankstytas automobilis. Buvo panašu, kad jis bergždžiai mėgina užsivesti variklį. 
            Mums užsidegė žalia šviesa. Valteris ėmė važiuoti artėdamas link sankryžos vidurio. Staiga ta seniena smarkiai truktelėjo pirmyn ir mane apniko neišvengiamo susidūrimo jausmas. 
            Valteris dar spėjo nusikeikti, dar bandė kažkur išvairuoti, bet jo pastangos buvo bevaisės. Aš įsitempiau, ir automobiliai susidūrė. Smūgis buvo smarkus. Dešinės durelės beveik visos buvo salone, ir jei aš nebūčiau susikėlusi kojų ant sėdynės, tai jos, tikriausiai, jau būtų lūžusios. 
            Kaip tik mes sustojome, Valteris atsisuko į mane ir su baime paklausė: 
            – Kaip tu? Ar tave kliudė? Ar niekur nesužeidė? 
            – Ne. Aš visiškai sveika, – perdžiuvusia gerkle vos ištariau aš. 
            – Ačiū Dievui, – pasakė jis man ir išlipo lauk, norėdamas apžiūrėti, kas liko iš jo automobilio. 
            Iš kaltininkų automobilio iššoko trys vaikinai. Vairuotojas pribėgo prie Valterio, išsitraukė kelis pakelius pinigų ir ėmė atsiprašinėti. Kiti du vaikinai, stambesni už vairuotoją, pribėgo prie savo bagažinės, ištraukė iš ten stambius geležinius įrankius ir, greitai grįžę prie mano durų, jas išlaužė. Aš norėjau pasiekti savo batus ir išlipti, bet vienas stambuolis sustabdė mane: 
            – Nesikelk, mes nuvešim tave į traumatologinį skyrių, nes tu gali būti sužeista. 
            – Bet manęs net nepalietė niekas, – paprieštaravau. 
            – Gali atsitikti taip, kad tu ir pati to nepastebėjai arba esi šoke. 
            – Kokiam dar šoke!? Paliktumėt mane ramybėje. 
            – Jokiu būdu! – nukirto vienas iš jų ir pakėlė mane ant rankų. 
            Atrodė, kad trečiasis vaikinas paprašė sustojusio pažiopsoti vairuotojo, kad pastarasis pavežtų iki ligoninės. Mane pasodino į tą mašiną, ir vienas iš avarijos dalyvių nuvažiavo sykiu su mumis. Pakeliui jie labai artimai šnekėjosi, todėl man ėmė atrodyti, jog jie jau senai pažįstami. 
            Traumatologiniame skyriuje tuo momentu tebuvo seselė. Ji paėmė pildyti popierius ir paklausė mano adreso. 
            – Rūtų 8, – abejingai atsakiau į klausimą aš. 
            – Cha, o aš gyvenu 9–tame name. Kodėl mes niekuomet nesusitikom? – nusistebėjo mergina. 
            – Nežinau, gal tiesiog į skirtingas puses vaikštome. 
            – Gal todėl, kad aš dažnai dirbu antroje pamainoje. – Pati padarė išvadą mergina. 
            – Kuo tu vardu? – paklausiau aš. 
            – Rūta. Rūtų gatvėje gyvena. Neblogai, ar ne? 
            – Rūta, ar nepaskolintum man kokio nors apavo? mano bateliai liko automobilyje po avarijos. 
            – Aš turėjau sportbačius nuo tų laikų, kai sportavau. Einu tuoj paieškosiu. Rūta išėjo į kitą patalpą, o tuo metu atėjo gydytojas. 
            Jis lyg tarp kitko paklausė, kur aš atsitrenkiau avarijos metu. Kai pasakiau, kad buvau prisisegusi diržus, laikiausi ir dar be to, buvau susikėlusi kojas ant automobilio sėdynės, jis tik paprašė kilsterėti kelnes ir pažiūrėjo, ar nėra ant kojų mėlynių. 
            – Manau, kad tikrai jūs šioje avarijoje nenukentėjote. Jeigu bus nusiskundimų, prašom kreiptis pas mus, o dabar galit eiti namo. – Po šių žodžių jis apsisuko ir nuėjo į savo kabinetą. Aš lukterėjau, o tada atėjo Rūta. 
            – Žinok aš radau tuos savo sportbačius, bet man buvo gėda tau juos duoti tau, aš nuėjau pas dar vieną savo draugę, kolegę, ir ji davė savo batelius. Todėl taip ilgai užtrukau. Ar tu galėsi juos šiandien ar ryt parnešti? 
            – Manau taip, jei vėl nieko neatsitiks. 
            – Jei jau dabar laimingai baigėsi, tai gal šiandien likimas tavo kantrybės jau nebebandys? 
            Nenorėdama išsakyti savo įtarimo, kad visa avarija buvo paruošta tyčia, ir nežinodama, ar, jei aš teisi, jų tikslas buvo tik mane pagąsdinti ar daugiau, atsakiau: 
            – Kartais būna dienų lyg tyčia… Nesėkmių dienų. Ir nelaimės užgriūna viena po kitos. – beveik kaip žodžius iš kokios poemos pasakiau aš. 
            – Bet neatrodo, kad tu dėl to nusimintumei. 
            – Ačiū dievui, man retai atsitinka kas nors rimto – aš atsikėliau nuo kėdės baigusi autis batus ir žengiau link durų. – užeik kada turėsi laiko vakare. Aš tokiu laiku jau visuomet būnu namie. Išgersim arbatos su uogiene, o gal ir šeimininkės pyragėlių klius. Ji dažnai juos kepa, kai grįžta po pamokų. 
            – Kaip šeimininkės? Tu ne su tėvais gyveni? 
            – Ne, aš nuomoju kambarį pas Adą, ponią Adą. 
            – Kai atsikraustė ji vadinosi panelė. – Rūtos balsas man nepatiko. 
            – Tu turi asmeninių nuoskaudų? Palauk, ji sakė, kad čia jau labai seniai gyvena? 
            – O ne, man ji labai patikdavo… Tas namas gal ir jos, bet jis, kiek pamenu, būdavo visą laiką tuščias ir, tik prieš penketą metų ji čia pradėjo gyventi. Staiga, be jokio kraustymosi, baldų vežimo ar panašiai. Tas paslaptingumas labai gąsdina mano motiną. Ji sako, kad Ada buvo ištekėjusi, bet pabėgo nuo savo vyro. 
            – Išsiskyrė? – norėjau patikslinti. 
            – Ne, pabėgo. Tik. 
            – O vaikai? 
            – Nesigilinau. 
            – Na ir gerai! O aš nesigilinau dėl ponios ar panelės. Sakau “ponia Ada” ir tiek. Ji pati taip pageidavo. Be to, šitokio amžiaus moterį vadinti panele… Man nelabai liežuvis verčiasi… Tai užeik, lauksiu! 
            – Pasistengsiu užeiti. Sudie! 
            Aš užsisegiau striukę, pasiėmiau į rankas savo kuprinukę ir išėjau iš kabineto.

                                                * * *

            Vėl tyla. Išėjusi pro ligoninės duris jau neradau tos mašinos, kuri mane atvežė. “Nieko, – pamaniau. – pareisiu, keletas kvartalų nuo ligoninės iki namų bus tik sveikas prasivėdinimas gryname ore.” Važiuoti reikėtų aplinkui, o pareiti galima tiesiai per parką juosiantį ligoninę. 
            Parėjusi namo radau Adą persigandusią. 
            – Kas atsitiko? – paklausiau ją, jau tikėdamasi ko nors baisaus. 
            – Tavo kambary kažkas vaikščiojo. Ilgai vaikščiojo. Gal valandą. Po to nutilo ir jau valandą tylu. 
            – Nieko, tuoj užlipsiu ir pažiūrėsiu. Pas mane nėra ko pavogti. 
            – Aš net jei būčiau galėjusi, būčiau nelipusi į viršų. Gal iškviesti policiją? O jei ten ne vagis? Gal jis ten tebėra? 
            – Prašau, nusiraminkite. Jo tikriausiai ten nebėra. Ir policijos gal jau nebeverta kviesti, jei iki to nekvietėte*. 
            – Aš laukiau, ką tu pasakysi. 
            – Aš pasakysiu, kai nulipsiu. 
            Tyliai ir atsargiai užlipau. Ranka stumtelėjau duris. Tylu ir tuščia. Įėjau į kambarį, apsižvalgiau – viskas savo vietose, gal tik pagalvė ant lovos stovi kiek kitaip. 
            Balkonas praviras. Įeita pro čia. Tikriausiai ir išeita taip pat. Aš priėjau prie balkono durų, uždariau jas. užtraukiau užuolaidą. “Kvapas! Jo kvapas! Nepažįstamasis buvo čia. Ir praėjo pro šias užuolaidas. Ką Jis čia veikė? Apie valandą? Jei laukė manęs, kodėl nesulaukė? Jei norėjo ką nors paimti, ar paėmė? Bet ką? Lyg niekur neieškota…” 
            Aš atsitraukiau, nuėjau prie stalo, pavarsčiau stalčius. Pasikeitimų nebuvo, bet vien mintis, kad jis įėjo ne pro duris, o pro langą, mane siutino ir gąsdino. “Nejaugi aš dabar negalėsiu miegot prie atdaro balkono? Aš nebegaliu būti viena kada noriu ir kur noriu? Tiesa, buvo diena ir šunys buvo pririšti. Gal naktį šunys juos atbaidytų?” 
            Mintys mano galvoje ėmė tiesiog painiotis. Aš išėjau iš kambario, bet dar nenulipau žemyn, o priėjau prie lango, žiūrinčio į kitą pusę, nei mano miegamasis. Kaimynų kiemas buvo žalias, o įstrižai už mūsų sklypo kampo jokių kaimynų nebebuvo, o driekėsi pieva, kurioje ganėsi netoliese esančios sodybos gyvuliai. Dažniausiai tai būdavo paprastos žalos karvės, kartais ten atgindavo ir avis, bet dabar aš pamačiau arklius. Jų niekuomet ten nebūdavo. Jie buvo tokie grakštūs, tikri žirgai, o ne šiaip arkliai. Stebėdama juos ir vakarinę, besileidžiančią saulę, aš nurimau. Maloniai nuteikė švelniai rausvai nusidažęs dangus. 
            Po kelių minučių aš nusisukau nuo lango, ir apsižvalgiau šioje namelio mansardos pusėje. čia buvo laisvai galima įrengti antrą kambarį. Tiesa, šis langas žiūrėjo į šiaurę ir čia retai patekdavo saulė, bet vietos čia buvo pakankamai. Abiejose sienose po stogu buvo įrengtos didelės spintos. Jos buvo pilnos senų daiktų, rūbų, medžiagų ir jų atliekų. baldai čia irgi buvo seni ir išklerę. Net kilimas per vidurį kambario buvo labai susidėvėjęs. 
            Lyg pirmą kartą aš mačiau tą kambario dalį, nors sykiais tekdavo čia valyti, nes ponia Ada, negalėdama laipioti laiptais, išvalydavo tik apatinius kambarius, o šį ir savo aš sutikau maždaug kartą per savaitę išplauti ir nuvalyti dulkes. 
            Nulipusi pasakiau poniai Adai: 
            – Gal čia tiesiog nuo atdaro balkono trankymosi taip atrodė, kad kažkas vaikšto? Ten viršuje viskas idealioje tvarkoje. – Visai nenorėjau jos gąsdinti nepažįstamais vyriškiais. Ji pakraipė galvą, bet atrodo nurimo. Aš norėdama dar labiau nukreipti jos mintis nuo to įvykio, paklausiau: – Kodėl jūs įrengėte viršuje tik vieną kambarį, o ne du? Juk ten dar likę pakankamai vietos. 
            – Žinai, net kol galėjau laipioti laiptais, labai nemėgau gyvent aukščiau nei pirmas aukštas. Tavasis kambarys jau įrengiant buvo skiriamas nuomininkui. Aš tada pagalvojau, kad vienai gyvent liūdna, o kelių nuomininkų aš turėti nenorėčiau. Ir šiaip, labai gerai ten viską, kas dabar nereikalinga sukišti, kad prireikus būtų galima išsitraukti. Einam pagersim pieno su bandelėmis. 
            Po vakarienės sugrįžusi pas save vėl prisiminiau vizitą. Niekaip, kuo beužsiimčiau, jis neišėjo man iš galvos. 
            Taip ir užmigau su mintimi apie Nepažįstamąjį. 
            Naktį atsibudau išgirdusi lojant šunis. Mėnulio nebuvo, nes dangus buvo debesuotas, ir šviesos gatvėje nedegė, todėl lauke buvo visai tamsu. Aš nors ir buvau išėjusi į balkoną, nemačiau triukšmo priežasties. 
            Antrą kartą atsibudau likus keliom minutėm iki saulėtekio nuo kažkokio košmariško sapno. Jį aš atsibusdama pamiršau, bet nemalonus pojūtis liko, todėl panorau išlįsti į balkoną, pakvėpuoti grynu oru. Išėjusi pamačiau, kad paryčiais debesys išsisklaidė, bet nusileido lengvas rūkas. Buvo taip malonu stovėti po žydinčios obels šakomis. 
           Besižvalgydama aplink, pamačiau kieme didelį baltą daiktą. Atidžiau pasižiūrėjusi supratau, kad tai lengvasis automobilis. 
            Aš greit nusimečiau naktinius, įlindau į džinsus, apsivilkau languotus marškinius ir, kaip galima tyliau, nubėgau žemyn peršokdama per kelis laiptus iš karto. Atsirakinau duris ir išėjau į kiemą. Vartai buvo atdari, o automobilis tuščias. 
           Atrodė jis nuostabiai. 
            Baltos spalvos, nedidukas naujutėlaitis dviejų durų “Fordas”. Aš ėjau aplink jį ir braukiau pirštų galais per sparnus, dureles… Aš juo žavėjausi! Jis buvo su lietuviškais numeriais. Viduje gražios, tamsiai pilkos spalvos aksomo sėdynės. 
            Apėjau pro dešinę jo pusę, “Siera” – perskaičiau šalia atbulinių šviesų. Priėjau prie kairių durų. Viduje, šalia vairo, įkišti į savo vietą, kabėjo rakčiukai su grandinėle, ant kurios galo buvo pritaisytas pilkas pūkuotas kamuoliukas. Pabandžiau truktelėti už rankenėlės. Durys atsidarė. Aš sekundę padelsiau, po to atsisėdau ir užsidariau dureles. 
            Suėmiau rankomis už vairo… Ir pamačiau ant prietaisų skydo mažą kieto popieriaus kortelę, primenančią vizitinę, tik pilną prispausdintą teksto:  

                        TAIGI, ATIDUODU TAVO AUTO.  O JEI NORI IR TECHNINIO PASO,  LAUKSIU 05.15. 21³⁰   TIES  KELIUKU  11–TAME KILOMETRE. VIENOS.

                        P.S. KELIUKAS TAS PATS, KUR VEDA PRIE TAVO DRAUGELIO VALTERIO PIRTIES.  

            Ir vėl be parašo. 
            Pabandžiau užvesti mašiną. Ji užsivedė lengvai ir dirbo labai tyliai. Įjungiau atbulinę pavarą, išvairavau nuo pievutės, jau norėjau važiuoti lauk iš kiemo, bet pasirodė, kad pro langą žiūri ponia Ada, tad tik pastačiau automobilį ant mūsų kieme išdėliotų šaligatvio plytelių. Išlipau, užrakinau, pasiėmiau raktus ir tą kortelę. 
            – Ten ką, tavo mašina? – didžiai stebėdamasi paklausė grįžusios manęs ponia Ada, kai aš gerdama vandenį pasidėjau ant stalo rakčiukus. 
            – Mano…– nelabai drąsiai, bet tvirtai pasakiau aš. 
            – Tu ją buvai paskolinusi? Tokį triukšmą naktį sukėlė! Ir kaip jie vartus atrakino? 
            – Jie? – perklausiau. 
            – Trys vyrukai. Tu ją buvai paskolinusi? – pakartojo klausimą šeimininkė.        
            – Aha. Bet gi ne jie, o šunys triukšmą sukėlė. Aš jų visai negirdėjau. 
            – Na taip, taip, šunys. Kam tu ją buvai paskolinusi? 
            – Gal aš kitą kartą papasakosiu? 
            –…O gal tu gali pavežt mane iki turgaus? – staigiai pakeitė temą ponia Ada. 
            – Ar dabar? 
            – Taip, kai baigsim valgyti… 
            – Gerai. 
            – Nes sunku iki ten eiti, – pridūrė šeimininkė, – o reikėtų kopūstų nusipirkti. Iki pietų gali likti tik nususę. 
            – O ką, rūsy nebėra? – pakėliau galvą aš. 
            – Daigų? 
            – A… 
            Aš baigiau gerti kavą, nuėjau prie kriauklės plauti puoduko ir prisiminiau kortelę. 
            “Kokiam kilometre? – įkišau ranką į kišenę ir… kortelės ten neradau. – Jau pamečiau? Vienuoliktam? Atrodo.” 
            – Jūs pasiruoškit, nes aš jau galiu važiuoti. Tik einu pasiimti dokumentų. Ar Jūs ilgai ruošitės? – aš žvilgterėjau į ponią Adą. Ji stovėjo neįprastai įsikišusi dešinę ranką į kišenę. Moteriškė prasižiojo kažką sakyti, bet užsičiaupė. Po to lyg atgavusi žadą tarė: 
            – Aš tuoj, tuoj…– ji apsisuko ir nuėjo jau nusirišinėdama prijuostę. Aš irgi apsisukau ir tik tada pagalvojau, kad žvilgsnis užkliuvo už kažko balto ant grindų. Atsisukau ir pamačiau savo kortelę. Ji buvo truputį išsitepusi, bet dar balta ir tekstas puikiai matėsi. Aš įsikišau ją į kišenę. 
            Pasiėmiau dokumentus ir grįžau žemyn prie automobilio. 
            Įjungiau variklį. Dabar atkreipiau dėmesį, kad benzino bakas pilnas.

                    * * *

            Važinėjau atsargiai ir neskubėdama – nenorėjau gąsdinti ponios Ados – juk aš jau metus laiko nesėdėjau už vairo. Dabar buvo visai smagu, tik poroje sankryžų kiek per greitai atleidau sankabos pedalą, tai variklis truputį pasitampė. 
            Šeimininkė turguje užtruko gerą pusvalandį. Tuo metu aš pagalvojau, kad ir į miestą važiuoti be techninio paso buvo nelabai protinga. Tik namo reikės grįžti tokiu pat būdu, nes žingsnis jau žengtas. 
            Atgal važiuodamos dar sustojom prie kelių parduotuvių, prisipirkom visko, kas negenda, ir, ką sunku nešti. užsukom ir į kelias užmiesčio parduotuves, todėl grįžom namo visai apsitaškiusia purvais mašina trečią valandą po vidurdienio. 
            Ponia Ada tuoj sumanė padaryti pietus: 
            – Ta proga, kad mane pavežiojai! – traukdama iš krepšelio kaimiškas nerūkytas dešreles pasakė ji. 
            Šeimininkė mokėjo gaminti skanius valgius, todėl, nepraėjus nė valandai, aš jau sėdėjau virtuvėje prie stalo ir gyriau visus patiekalus paeiliui. Po valgio ponią Adą išsiunčiau pamiegoti, o pati apsiėmiau plauti indus. 
            Toks monotoniškas darbas ir mintis, kad šeimininkė jau miega, stipriai traukė į snaudulį ir mane. Viską baigusi tvarkyti aš užsilipau į antrą aukštą ir įgriuvau į lovą. O ausyse vis dar girdėjosi vandens pliuškenimas. Aš užsnūdau… 
            Atsibudau staiga nespėjusi nieko susapnuoti. žvilgterėjau į laikrodį – nemiegojau nė valandos, bet pajutau, kad daugiau nebeužmigsiu. 
            “Reikia eiti į miestą dabar. Bus paprasčiau išeiti nieko nesakius poniai Adai, kol ji miega.” 
            Tyliai išvažiavau pro vartus ir pasukau miesto parko link. Sustojusi po medžiu pradėjau skaityti neseniai pirktą knygą, bet dėmesį blaškė praeiviai, o ir mintis apie mašiną ir laišką nedavė ramybės. Negalėdama nusiraminti aš mečiau knygą ant sėdynės, užsivedžiau variklį ir nuvažiavau už miesto pasilikdama penketą kilometrų rezervo. 
            Įsukau į miškelį, išlipau lauk. 
            Miškelyje augančios pušys kvepėjo sakais, vėjelis ošė medžių viršūnėse. Aš išsiėmiau iš mašinos striukę, pasitiesiau ant žolės ir atsisėdau. 
            Automobilio vairavimas, atrodo, veikė mano charakterį, kuris nuo to darėsi kažkoks vyriškesnis. Tai buvo laikinas reiškinys, ir aš jį jutau ne pirmą kartą. Žinojau, kad, norint atsikratyti to jausmo, reikia susitikti su kažkokia stipria vyriška jėga. 
            Taip sėdėdama ant žemės aš rankomis traukiau po vieną žolės stiebelį ir varčiau rankose, kol jis nulūždavo. Pusę vaizdo prieš akis užėmė miškas, o aukščiau neskubėdami slinko debesys, palikdami skylutes saulei pažiūrėti į žemę. O saulė po truputį artėjo prie miško, kiekvieną kartą išlysdama vis žemiau ir žemiau. 
            Štai ji dar kartą išlindo ir palietė pušų viršūnes. Aš žvilgterėjau į laikrodį – liko visai nedaug laiko iki man skirto pasimatymo. Aš atsidusau, sunkiai atsikėliau ir apėjau mašiną. 
            “O gal nevažiuoti? Bet gi tada ši mašina man bus iki pirmo policininko. Jei važiuosiu, tai gal sužinosiu kieno ji iš tikro? Arba ją paliksiu. Gal geriausia būtų pirma pažiūrėti, kas yra tame keliuke, ir taip, kad manęs niekas nepasiektų.” 
            Aš užrakinau automobilio durų spynas iš vidaus ir nuvažiavau į susitikimo vietą. 
            Štai vienuolikto kilometro stulpas. Už kelių metrų matosi keliukas į mišką. Aš įsijungiau pirmą pavarą, visai sumažinau mašinos greitį. Nesunkiai važiuodama per duobutes įvažiavau į retoką, bet apaugusį krūmais miškelį. čia nieko nebuvo. Aš nesustodama pavažiavau dar keliolika metrų. 
            “Gal būt jo (ar jų) dar nėra, – pagalvojau. – Taip dar netgi geriau – dabar aš matysiu juos atvažiuojant.” 
            Praėjo kelios minutės. Miške jau temo. Staiga kairėje pusėje, už nugaros aš pamačiau tamsų siluetą. Aš buvau saugi, iki išgirdau spynelėje pasisukančio rakto garsą. 
            Aš nespėjau nė atsitokėti, kaip atsidarė durys, mane ištraukė atbulą ir užrišo akis juoda skara. Ją pabandžiau nurišti, bet nespėjau – kažkas sučiupo mano rankas, užlaužė atgal ir prie ausies pasakė: 
            – Labai malonu matyti! Čia kažkurie drįso pamanyti, kad tu jau neatvažiuosi, – o, kai aš pabandžiau ištrūkti, smarkiai suspaudė riešus ir dar tyliau pridūrė: – Kuo labiau norėsi pabėgti, tuo labiau skaudės. – Tuo momentu aš dar pabandžiau nustumti jį koja ir jis vos nesijuokdamas pasakė: – Negi tu nori, kad aš tau dar ir kojas suriščiau? 
            – Kas tu toks? – užrikau aš ant jo. 
            – Čia aš ir be šalmo. Pažinai? 
            – “Pažinai”! užrištom akim – “pažinai”! Aš pažinau tik tavo akiplėšiškumą. Ko tau iš manęs reikia? 
            – Oi–oi–oi! Tau nepatiko mano akiplėšiškumas. O kaip tau mašina patiko? Ji atvažiavo iš manęs gavusi mašiną ir klausia, ko man reikia!.. 
            – Aš norėjau grąžinti tą tavo mašiną! Aš nenoriu būti nuo jūsų priklausoma! 
            – Visą pirmą – mašina jau ne mano, o tavo. Antra – aš neklausiu ar tu nori ar ne, be to nieko čia siaubingo nėra – būti truputį priklausoma. Ypač tau. Nieko blogo aš tau nepadarysiu. 
            – Kuo tu tai garantuosi? Gal net tu ir aš skirtingai suprantame blogį. 
            – O kaip tu manai, kokias garantijas turėsi jeigu paliksi čia savo mašiną? Lygiai taip pat – jokių! Tik policija, kai ją ras tau praneš, kad ji ne vietoje stovi ir ją reikia pasiimti, sumokėjus mokestį. – Jis tuo metu atrėmė mane nugara į medį ir už nugaros pririšo rankas. 
            – Bet gi pinigai… Mašina gi didelius pinigus kainuoja! – bandžiau prieštarauti aš. 
            – Gal esi girdėjusi, Henris Fordas sakė, kad jo automobilis bus pigus automobilis. Automobilis visiems. Tai dėl to jau gali nesijaudinti. čia man ne problema. 
            – O kaip tu be automobilio? 
            – Aš ne prie tu visą, kurie važinėja Fordais. Gal baikim tą temą, vis tiek manęs neįkalbėsi. 
            – Paleisk mane, man čia nepatinka… 
            – Užtat man patinka, niekas netrukdo, galima daryti ką nori…– su lig tais žodžiais jis ištraukė mano palaidinę iš kelnių ir suėmė už nuogo liemens. – A–a… – sudejavo jis iš malonumo, o man norėjosi griežti dantimis dėl tokios beviltiškos padėties. Jis vėl lėtai prašneko – Mane jaudina tavo kūnas. Gaila, kad jau tamsu… 
            Aš supratau, kad jis pasilenkė, ir pajutau jo dažną kvėpavimą prie savo veido. Nusisukau, tik tai, atrodo, jam nesutrukdė – jo lūpų prisilietimus aš jaučiau ant kaklo, smakro, skruostų… 
            – Mentai! – kažkas sušuko. 
            Jis pasitraukė. 
            – Pasiutimas! Tik jų čia betrūko! – sulig tais žodžiais aš pajutau, kad atsipalaidavo rankas varžęs saitas, o užpuolikas nutempė mane kelis žingsnius ir įkišo į mašiną… 
            Viskas nutilo, o po akimirkos išgirdau prie mano automobilio privažiuojant kitą. Nutraukiau nuo akių skarą. Tingėjau atsisukti atgal, o ir prasmės nebuvo – juk žinojau, ką ten pamatysiu.

Prie atdarų mano mašinos durų pribėgo policininkas. Pasilenkė ir paklausė: 
            – Kas čia buvo? 
            Aš nežinojau, ką jam sakyti. Juk nieko neatsitiko… Suėmiau rankomis galvą ir truputį palinkau į priekį. 
            – Dabar jau viskas gerai, viskas gerai, – pasakė man, tada atsitiesė ir sušuko savo kolegai: – Klausyk, Stasy, patikrink, kieno mašina. Su ja atrodo kol kas neis susišnekėti.

            – Numeris “LEO 001″… – Girdėjosi kaip policininkas susisiekė su centru. Paklausęs jis garsiai atsakė: – Savininkė Emilė Justaitė. Adresas: Rūtų 8.

            – Tai Jūs? – vėl pasilenkęs paklausė policininkas.

            – Taip. – Jau nebijodama, kad mane apkaltins pavogus automobilį, žiūrėjau aš jam į veidą.

            – Gal galima pažiūrėti Jūsų teises? O štai ten turbūt techninis pasas. Ir jį taip pat norėčiau pažiūrėti. Gal galit jį paduoti? – Policininkas ištiesė ranką link prietaisų skydelio. Aš pasisukau į tą pusę. Buvo tamsu, bet tik tada, kai jis parodė į mažą kortelę atremtą į priekinį stiklą, aš supratau, kad nepažįstamasis ištęsėjo savo žodį ir, man atvažiavus, paliko mano automobilio techninį pasą. Aš norėjau jį paimti, tačiau tik ištiesusi ranką pajutau, kad ji vis dar nutirpusi. Nesugebėjau išlaikyti techninio paso ir jis nukrito.

            – Jūs blogai jaučiatės? Ar Jūs sugebėsite vairuoti? Kas čia vis dėl to atsitiko?

            – Aš nežinau, kas čia atsitiko. – “tiksliau būtų pasakius – nežinau ką aš galiu jam pasakyti…” – O jaučiuosi?.. Aš tik išsigandusi. Man, manau reikia truputį pailsėti ir aš vėl galėsiu vairuoti. – Aš atsistojau, bet susvirduliavusi atsirėmiau į automobilio dureles.

            – Jus reikia parodyti medikams. – Išsigandusiu balsu pratarė policininkas, stovėjęs šalia manęs.

            – Gerai, manau jūs neatsisakysite pavėžėti manęs… iki ligoninės… artimiausios ligoninės? – mintyse sumečiau, kad kaip tik artimiausi ir bus ta, kurioje dirba Rūta.

            – O, su tokia mašina aš su malonumu nuvežčiau jus prie pasaulio krašto…

            Aš pasiremdama ranka į automobilį apėjau jį ir atsisėdau dešinėje pusėje. Magnetofone buvo pasibaigusi juosta, tad aš ją išjungiau ir bijodama, kad ten nebūtų kokio nors įrašo, kurio aš nenorėčiau leisti prie policininkų, sudėjau kasetes į smulkmenų stalčiuką.

            Policininkas patenkintas vairavo “Sierą” iki ligoninės. Iki to laiko mano nutirpusios rankos atsigavo ir aš pati išlipusi iš automobilio paėmiau iš policininko raktus ir užrakinau abejas dureles.

            Priimamajame sužinojau, kad Rūta kaip tik dirba šioje pamainoje ir, aš, padėkojusi policininkams, juos paleidau.

            Kai užėjau į Rūtos kabinetą, viską radau kaip tada: gydytojo nebuvo, o sesutė skaitė knygą.

            – Sveika, ėjau raminančiųjų prašyti bet kol patekau čia viskas praėjo.

            – Oi, labas! Labai džiaugiuosi tave matydama, – atrodė, kad ji nuo pirmo mūsų pirmo pasimatymo pajautė man didelę simpatiją. Ji buvo jaunesnė už mane gal penkiais metais. Tiesa, įspūdis galėjo būti ir apgaulingas. – Va, štai sėsk čia. – Pasakė ji patraukdama nuo kėdės rausvą megztinį.

            – Kaip gyveni? Kodėl vėl viena? Kur tavo daktariukas? – sėsdama paklausiau aš.

            – Jis turi atskirą kabinetą. Kai budi naktimis ten net dažniau sėdi negu čia. čia tik ypatingais atvejais, kai ką nors atveža. Bet tu nesigilink į mūsų tvarką, – lyg tarp kitko pasakė ji. Po pauzės pridūrė: – Aš jau pripratau. Svarbu gerai dirbti ir mažai šnekėti. 
            Po tų žodžių aš staiga užsimaniau namo, pakilau ir tariau:

            – Gerai, netrukdysiu, jau vėlu. Eisiu namo.

            – Ar tu pagalvojai, ką čia pasakei? “Netrukdysiu”! Kaip tu gali man trukdyti, kai aš nieko neveikiu? Palauk dar. Arbatos užkaisiu. – pasakė ji atsikeldama nuo kėdės.

            – Kaip nieko neveiki? Va, knygutę skaitai, – aš pasilenkiau, apverčiau jos knygę ir pažiūrėjau, ką ji skaito: V.Hugo “Vargdieniai”, II tomas. – Ne, nepasiliksiu. Aš ne dėl to užėjau.

            – Klausyk, ar tu gali man palaikyti kompaniją? Mano draugė susirgo, o aš rytoj turėčiau po darbo į baseiną eiti. Gal nori eiti kartu? Aš nenoriu viena. Be to, aš pakankamai blogai plaukioju, o tokiu metu – aštuntą ryto – baseinas tuščias, aš bijau nuskęsti…

            – Cha, o dar po darbo. Ateisiu, jei taip nori. Bet taip anksti!

            – Ateik, labai prašau!

            – Gerai, eisiu. Kada tu išeini iš čia į baseiną? Aš tave pasitikčiau prie durų?     

                                                   * * * 

            Sekmadienis po pirmo apsilankymo baseine nusimatė ramus, bet mieguistas, nes, kad būti vandeny aštuntą, aš pusėj aštuonių išvažiavau iš namų. Jau buvau pripratusi keltis be penkių aštuonios nuo to laiko, kai mane ėmė vežioti į darbą Valteris. 
            Prie ligoninės sustojau, paimti Rūtos, kad ji parodytų kur reikia važiuoti. Mergina truputį nustebo, kai aš ją išėjusią pro ligoninės duris, pašaukiau sėdėdama savo automobilyje. Ji su ryškiu malonumu atsisėdo į mašiną, nors, pasirodo, važiuoti reikėjo vos tik porą šimtų metrų. 
            – Dar ankstoka, – tarė Rūta, kai mes privažiavom prie pastato už kurio buvo atvirasis baseinas. 
            – Paklausykim dar muzikos, a? – Aš vis dar nebaigiau perklausinėti kasečių, kurias man paliko Nepažįstamasis paskutinio susitikimo metu. 
            – Žinok, aš tavimi žaviuosi. – kažkaip nei iš šio nei iš to pasakė Rūta. 
            – Čia dabar? – nustebau aš. 
            – Na, kad tu vairuoji… 
            – Būta čia ko!.. Nereikia manimi žavėtis, nes aš galiu išpuikti! – nusišypsojusi pasakiau jai, ir ji nusijuokė. Mes dar šiek tiek pasėdėjom, ir tada, aš tarusi: 
            – Laikas, – išjungiau magnetofoną, ištraukiau kasetę bei perdaviau Rūtai. – Įdėk į ten, – ir mostelėjau ranka. 
            Mergina atidarė stalčiuką, įdėjo kasetę, bet užkliuvo už dėžutės su kojinėmis. 
            – Kam tu jas čia vežiojiesi? – paklausė ji tokiu tonu, lyg norėtų paklausti: “tu ką, prostitutė?”. 
            – Cha–cha–cha, – nusijuokiau aš. – Aš jas vakar pirkau parduotuvėje prie turgaus ir, kad nesusiteptų nuo kitų produktų, nuo mėsos pavyzdžiui, įmečiau čia. Nelabai man jų ir reikėjo, tik dėžutė graži, – dėžutės popierius blizgėjo ir tikrai traukė akį. – O be to manau, kad toks daiktas, kaip kojinės visuomet pravers, ir niekuomet neprapuls veltui. Mesk tu jas atgal, ir eime. – užbaigiau aš. 
            Rūta užsisagstė striukę ir išlipo. Aš savosios nesivilkau, taip ir palikau kabėti automobilyje ant kabliuko prie užpakalinės sėdynės. 
            “Nuo baseino iki mašinos netoli gi nesušalsiu” – pamaniau sau aš. Aš dažnai jos nesivelku, kai reikia nueiti neilgą atstumą, o mašina stovėjo visai prie pat baseino durų. 
            Moterų pusės persirengimo kambary mes buvom vienos, todėl galėjom pasirinkti kokias norim spinteles, ar net užsiimti po dvi, nes jos visos buvo atdaros. Tik užrakinimui raktus nuo spintelių mes turėjom po vienus. Ramiai persivilkom, užsimaukšlinom kepures. Rūta prie spintelės rakto pririšo raištelį ir pasikabino jį ant kaklo.

            – Tu ką, jau skandintis ruošiesi? – paklausiau tai pamačiusi aš.

            – Ne. O kur jį daugiau dėti? Nepalikti gi spintelės duryse. Kur tu jį įkišai? – paklausė ji apžvelgusi mane ir, tikriausiai, pamačiusi, kad aš neturiu jo rankose.

            – Mano maudymukas su kišenėle. Va, ir čia guli rakteliai. – parodžiau aš jai savo “paslaptį” ir užtraukiau užtrauktuką.

            – Man patiko tokia idėja… Ir pasisiūti tokį norėčiau.

            Mes išėjom į lauką ir pasinėrėm į vandenį. Baseinas nebuvo visai tuščias, be mūsų dar plaukiojo trys vyrai ir pora vaikų.

            Vanduo buvo skaidrus ir šiltas, beveik nesijautė chloro kvapo, todėl laikiau, kad visi pojūčiai malonūs ir visi poreikiai patenkinti. Stogo nebuvimas netrukdė, o kaip tik leido kvėpuoti grynu oru ir mėgautis malonia ryto gaiva. Abi mes plaukiojom beveik vienodai. Gal aš truputį ramiau, drąsiau, bet mokytis dar abiem buvo ko.

            Nors Rūta atėjo į baseiną po darbo, ji net atrodė mažiau pavargusi už mane ir visai nesiruošė skęsti. Mergina net bandė kalbinti kaimyniniuose takeliuose plaukiojančius vyriškius, iki kol aš ją su jumoru sudraudžiau:

            – Tu čia atsargiai, toks elgesys gali prie gero ir neprivesti. Ar tu pagalvojai, kaip viliojančiai tu atrodai su savo maudymosi kostiumėliu? Dar ims ir užpuls kas nors.

            – Oi ne, aš apie tai nepagalvojau… Bet gal čia maudosi vien džentelmenai?

            – Norėtumei. Nemanyk, kad visi čia anksti atsikėlę. Gal čia yra ir tokių, kurie labai vėlai gulasi. Panašiai kaip tu.

            – Nori pasakyti, kad jie gali mane pasikviesti kartu pamiegoti?

            – Ne, aš taip nenoriu pasakyti. Negi sutiktum?

            – Va, nebent su tuo šiaudiniu blondinu, kuris kaip tik į mano replikas neatsakinėja – pasakė Rūta ir negarsiai nusijuokė rodydama galva į jaunuolį be kepuraitės, vis plaukiojantį pirmyn – atgal be sustojimo.

            – O, jis man panašus į tvarkingą skandinavišką verslininką… – po šių žodžių jau abi ėmėm garsiai kvatotis.

            Išeidama iš baseino aš nusipirkau abonementą vakarinėm valandom. Paklausiau, kada būna mažiausiai žmonių – prieš pat uždarymą.

            – Bet aš negalėsiu tau tokiu metu palaikyti kompanijos. Aš bijočiau grįžti. – Pasakė Rūta, matydama, kaip aš perku bilietą.

            – Aš dėl to visai nesijaudinu, man ir vienai visai gera. O dėl grįžimo… Aš gi su mašina. Ko man bijoti? Tuščių gatvių? 
            Pirmadienį į darbą išvažiavau nauja mašina. Buvau beprivažiuojanti prie pat durų, bet dar truputį spustelėjusi greičio pedalą, nuvažiavau kvartalu toliau ir pastačiau jį mokamoje stovėjimo aikštelėje. Taigi, į darbą atėjau kaip paprastai: laiku ir pėstute. Priešpiet suskambus telefonui išgirdau Valterio balsą:

            – Kaip gyvenimas?

            – Nieko, – atsakiau. – Po senovei.

            – Ko namie nenakvoji?

            – Čia dabar? Kaip nenakvoju?

            – Vakare paskambinau – nėra, ryte paskambinau – irgi nėra.

            – Tai dar nereiškia, kad nenakvojau. O ko norėjai?

            – Pavėžinti.

            – Kaip? Juk tavo mašiną sudaužė? – nustebau aš.

            – Smarkiai sudaužė, bet pakankamai kompensavo. Man ją per parą sutaisė, o pinigų dar liko. Galėsiu tau saldainių nupirkti, jei būsi gera.

            Paskutinė jo frazė mane suerzino. 
            – Galėsi ir nepirkti, aš apsieisiu! – atkirtau aš. Jis, ar nepastebėjęs, ar apsimetęs, kad nepastebi mano tono, pasakė:

            – Gal pavakarieniaujam kartu? Namo parvešiu, nereikės grūstis autobusuose.

            – Aš ilgai dirbu ir, kai važiuoju namo jau nereikia grūstis. Be to, noriu iškart po darbo grįžti pas ponią Adą.

            – Spjauk tu į tą Adą…

            – Na jau to man nenurodysi! – pertraukiau jį aš ir padėjau ragelį.

             Likusį laiką iki darbo pabaigos negalėjau sėdėt rami – kankino kažkokia nemaloni nuojauta. Nenorėdama, kad Valteris vėl paskambintų, nuėjau į mūsų kaimynų bufetą, bet nėjau į miestą, bijodama jį ten sutikti – suprasi, kada jis dirba, kada ne… Neskubėdama pavalgiau, po to išgėriau puodelį kavos. 
            Darbui baigiantis, kad nereikėtų eiti tuoj pat lauk, aš nuėjau į vietinę biblioteką. Pavarčiau pusvalandį žurnalus, laikraščius. 
            Ir vis tiek, išėjusi pro duris pamačiau pažįstamą baltą mašinėlę. Joje nieko nebuvo. Aš pasukau link savosios ir kaktomuša susidūriau su Valteriu. Aš nukreipiau žvilgsnį į šalį, o jis suėmė mane už alkūnių ir skubėdamas pasakė: 
            – Atleisk prašau už mano pasakytus baisius žodžius. 
            – Kaip tu sugalvojai, kad aš dar išeisiu? – paklausiau aš, dar nepakeldama akių. 
            – Tavo kambary buvo likęs įjungtas kompiuteris. Per žaliuzes beveik nieko nesimato, bet kompiuterį galima įžiūrėti. Ir pačias žaliuzes tu išeidama pasuki. 
            – Aš visą tai galėjau ir užmiršti. Įdomu, kiek tu būtum laukęs. 
            – Gal dar dešimt minučių. Bet kaip tik nusistačiau tą terminą, pastebėjau kažką judant tavo kambary. Po to tu uždarei orlaidę ir pasukai žaliuzes. Važiuojam, pavalgysim kartu. 
            – Aš nenoriu valgyti. – Nenorėdama išsiduoti, kad turiu tokiu keistu būdu įsigijusi mašiną, bandžiau atsikalbinėti. 
            – Eime, aš noriu pabūti su tavimi. – Ir jis suėmęs mane už rankos beveik nutempė ir pasodino į savo automobilį. 
            Mane užplūdo prieštaringi jausmai. Aš lyg ir norėjau pabėgti, bet ir jaučiau, kad gera taip sėdėti ir jaustis reikalinga jam. Valteris tik pirmą kartą mane įskaudino mane ir aš pabandžiau jam atleisti. 
            Mes nuvažiavome į kažkokią užeigą, kurioje buvo mažai žmonių. Jis užsiprašė prie baro kelis patiekalus ir vis klausė, ar aš nieko nenoriu. Įkalbinėjama pasakiau: 
            – Gerti. 
            – Kavos gersi? 
            – Ne, gėrimo, – pasakiau aš ir nuėjau atsisėsti prie staliuko kavinės kampe. Valteris tuo metu pasišnekėjo su pardavėja, ir ji padavė metalinį padėkliuką, ant kurio susikrovęs indus su patiekalais jis atėjo prie manęs. 
            – Aš tau paėmiau ne tik gėrimo, bet ir ledų. Valgyk. 
            Ledai buvo skanūs, pagražinti drebučiais ir šokolado skiedrelėmis. Aš valgiau mažu šaukšteliu ledus ir žiūrėjau, kaip dideliais kąsniais jis tvarko grilyje keptą viščiuką. 
            – O goal tou vaizdouoji, o voalgyti nouri? – bekramtydamas paklausė jis. 
            – Ne, aš tikrai valgiau prieš išeidama iš darbo, – nusišypsojusi papurčiau galvą aš. 
            “Jo geras apetitas.” – vos nesijuokdama pagalvojau aš, bet nustojau taip susidomėjusi stebėti jo valgymo procesą ir pažiūrėjau priešais, į patalpos vidurį. Mano žvilgsnis susitiko su kitu, akylai stebėjusio mane vyriškio žvilgsniu. Tuo momentu jis nusisuko į savo kompanionus ir aš palaikiau tokį jo elgesį gana normaliu dalyku, nes seniai buvau pripratusi matyti, kad kartais vyrai tiesiog ryja mane akimis. 
            Baigę valgyti mes sugrįžom į jo automobilį ir jis, pasirąžęs, patapšnojęs sau per prikimštą pilvą, tarė: 
            – Važiuojam pasivažinėti. Aš tau parodysiu tokią vietelę!..– Jis išvažiavo iš mašinų tarpo ir pasuko per miestą Antakalnio gatve. Mašinų buvo mažai, todėl, norėdamas perlėkti miestą greitai, Valteris ėmė važiuoti dideliu greičiu, nardydamas tarp automobilių. Jis tai pristabdydavo, tai staigiai pasukdavo, kol mane ėmė beveik pykinti. 
            – Man bloga, gal galėtum atsargiau važiuoti? – pasakiau neiškentusi aš. 
            Jis važiavimo stiliaus nepakeitė, bet sureagavo į mano žodžius greitai: 
            – Eik tu! – jis atsisuko į mane, žvilgterėjo, po to ranką pridėjo prie pilvo ir paklausė: – Tai gal tu laukiesi? 
            – Man patiko tavo komentaras! – Aš nusikvatojau ir pridūriau: – Bet būtų puiku šitaip tave nustebinti! Tik, prašau, žiūrėk kur važiuoji, o ne į mane! 
            – Nustebinti! Nugąsdinti, ne nustebinti!.. – Jis prisiminė kažkokią vieną istoriją apie savo pusseserę ir pasakojo, per visą Vilnių. 
            Kol mes važiavom miesto gatvėmis, spėjo apsiniaukti, ir aš pagalvojau, kad gali imti lyti. 
            “Ar nesugadins mūsų pasivažinėjimo lietus? Man gi dar reikės rasti savo mašiną.” – Ir tuoj pasistengiau šias mintis nuvyti toliau. “Nemanau, kad jis sugebėtų jas išgirsti, kol aš tik mąstau, bet juk prasitarti nesunku, jei netyčia atsipalaiduočiau.” 
            Ta jo “vietelė”, kurią jis norėjo man parodyti, buvo gal 15–20 kilometrų už miesto. Iš pradžių mes pasukome į siaurą, siaurą smėlio keliuką. po palinkusiais medžiais. Mes ilgokai juo važiavome sukiodamiesi tai į dešinę, tai į kairę. Aš net suabejojau: 
            – Tu čia kur mane veži? Palikt nori vidury miško, kad nesugrįžčiau šitaip užsukta galva? 
            – O ne, pakentėk truputį, tuoj pamatysi. 
            Pagaliau jis sustojo. Priekyje buvo posūkis dešinėn, bet matėsi nuokalnė, kairėje pusėje leidosi žemyn gana aukštas, kokių penkių metrų šlaitas, o dešinėje buvo dešimt kart mažesnis statmenai nukastas kalnelis. 
            – Va, matai? – paklausė jis, susidėjęs rankas ant vairo ir atsisukęs į mane. 
            – Nieko įdomaus nematau… 
            Čia jau pakrapnojo gal keletą minučių, nes ant keliuko nebuvo sausos vietos. Bet dabar truputį pragiedrėjo, ir lietus nelijo. 
            – Gerai, tuoj pamatysi, tik aš toliau važiuoti nenoriu, nes čia status kalnas, o kai šlapia, tai tikrai gali tekti likti iki saulėtą orą, – jis vėl užvedė variklį, atbuline eiga pasisuko iš kelio ir pastatė automobilį tarp medžių. – Eime, – tarė ir išlipo. 
            Mes šiek tiek paėjom ir nusileidome nuo ąžuolais apaugusio kalno. Priešais atsivėrė tikrai nuostabios pievelės vaizdas. Jos viduryje buvo laužavietė, aplink netaisyklingai išdėstyti du stambūs mediniai, iš viso kamieno išskaptuoti suolai ir kelios tiesiog nupjautos, neaukštos kaladės. Medžių juosiama beveik apskritimu, pievutė buvo tokio dydžio, kad į ją maždaug tilptų teniso aikštelė. Vidurys buvo iššienautas, o pagal pakraščius augo įvairios gėlės: kairėje – lubinai, tiesiai – ramunės, o prie pastarųjų dešiniau glaudėsi dar kažkokie smulkiais rausvais žiedais žydintys augalai. 
            – Eikš čia, – Valteris parodė ranka į dešinę, kur girdėjosi vandens šniokštimas. 
            Mes praėjom tarp lazdynų krūmų vedančiu takeliu, ir aš pamačiau sraunų akmenuotą upeliuką. 
            – Turbūt kažkada čia buvo malūnas, – parodė Valteris ranka į vos žymius pamatus. 
            Aš perlipau per juos ir atsistojau arti prie vandens. Gerai išsilaikę buvo tik užtvankos kraštai. Net pati užtvanka buvo išgriuvusi, praardyta vandens, bet jis vis tiek krito iš aukštai, todėl šniokštė ir putojo. Apačioje upokšnis buvo praplatėjęs, bet tapęs visai nebegilus, lėtas, geltono smėlio dugnu. 
            – Gal tave žemyn numesti? Tada būsi šlapia, reikės tave nurengti ir džiovinti rūbus ant variklio… Oi, man patiktų!.. – Valteris buvo priėjęs visai arti, bet matėsi, kad jis tik juokauja. 
            – Ar pagalvojai, kad aš krisdama galiu ir tave įtraukti? – atsikirtau tuo pačiu. 
            – Visai neatsisakyčiau išsimaudyti. Gal dar šaltoka, bet pagalvojus, jog būtų proga tave pašildyti, neatsisakyčiau. 
            – Aš geriau nemėginsiu, – pasakiau ir nusileidau prie smėliuko. Atsitūpusi įkišau ranką į vandenį, pažiūrėjau, kad jis tikrai dar šaltas. Tuo metu vėl ėmė lynoti. – Grįžkim, nes gali nesimaudžius tekti džiovintis. 
            Mes pamėginom išeiti tiesiau, bet pataikėm į labai rasotą žolę. Aš šiek tiek pakėliau savo sijoną, kad ne taip sušlaptų, o Valteris apkabino mane per liemenį ir pasakė: 
            – O dabar tavo rankos užimtos! Galiu daryti ką noriu! – Jis ėjo man iš paskos ir dėl nelygaus kelio kartais paleisdavo mane. Vienu iš tokių momentų aš žengtelėjau truputį greičiau ir juokdamasi atsiplėšiau nuo jo. 
            Mašinoje Valteris kurį laiką sėdėjo atsisukęs į mane. Po to tarė: 
            – Na, gerai, važiuojam. – Bet tai vėl buvo taktinis manevras – jis pasilenkė, ir mes pasibučiavom. Jo rankos taikėsi mane rengti, bet aš negalėjau leisti jam iškarto nugalėti save. 
            – Mes gi nesušlapom, a? – pasakiau aš ir pagavau jo ranką. 
            Jis nieko neatsakė į tai, tik gana tyliai ištarė: 
            – Tavo kojos gražios kaip stirnos…– Perbraukė delnu į viršų nuo kelio. Po to apžvelgė visą, ir užbaigė visai kitaip: – Gerai, važiuojam.